dūbliai


dūbliai
dū̃bliai sm. pl. (2) Š, Sv, Skp, Vb, Brž, dūbliaĩ (4) Dkk; RtŽ 1. gyvulio viduriai, žarnos: Karvę pradūrė, ir dūbliaĩ regis . Kumelės dū̃bliai išversti pakluonėj Rm. Dū̃bliai išlindo Kp. Išritė dūbliùs vilkas, papjovęs avį Vad. Radom tik dūbliùs, o mėsa buvo suėsta Tr. Tekiniai parėjo par paršą ir išspaudė visus dūblius, t. y. žarnas, grobus, pilvą J. Aš tau dūbliùs išleisiu! Š. To[ji] lapelė, to[ji] greitoja, kumelėlę pasipjovė, dūblius iškratė ir kaulus pastatė VD348. 2. skudurai, pamušalas: Kepurės dū̃bliai beliko Kp.
◊ dū̃bliai rū́gsta Grž pyktis ima: Aš jau nebegaliu tvert, man dū̃bliai tik rū́gsta, tik rū́gsta Pkr.

Dictionary of the Lithuanian Language.